Jeremijo 49

Taip kalba VIEŠPATS:

„Argi neturi sūnų Izraelis?

Nejau jam nėra įpėdinio?

Kodėl gi Milkomas atėmė paveldą iš Gado,

ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose?

₂Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, –

tai VIEŠPATIES žodis, –

kai aš paskelbsiu karo šūkį

prieš Amono Rabatą.

Ji taps griuvėsių krūva,

jos kaimai bus naikinami ugnimi.

Izraelis paveldės tuos,

kurie buvo atėmę iš jo paveldą, –

sako VIEŠPATS. –

₃Klyk, Hešbone, nes Ajas buvo sunaikintas!

Šaukite, Rabatos dukterys,

apsijuoskite ašutine, raudokite,

čaižykite save rimbais,

nes Milkomas išeina į tremtį

drauge su savo kunigais ir didžiūnais!

₄Kam didžiuojiesi savo galybe?

Gęsta tavo galybė, maištingoji dukterie!

Tu pasitikėjai savo turtais, sakydama:

‘Kas išdrįs žygiuoti prieš mane?’

₅Tikėk manimi, atvesiu prieš tave siaubą

iš visų pusių, – tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, –

būsite išblaškyti, kiekvienas sau,

ir nebus kam suburti pabėgėlių.

₆Bet vėliau aš sugrąžinsiu Amono tremtinius“, –

tai VIEŠPATIES žodis.

Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Argi nebėra išminties Temane,

nejau protingieji nebeturi ką patarti,

nejau išseko jų išmintis?

₈Bėkite, traukitės atgal, slėpkitės giliai olose,

Dedano gyventojai!

Atsiųsiu jam Ezavo pražūtį,

kai ateisiu jo nubausti.

₉Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave,

tai argi nepaliktų jie išrankų?

Jei vagys ateitų nakčia,

tai net ir jie vogtų tik tiek, kiek norėtų!

₁₀Bet aš, aš pats apnuoginau Ezavą,

atidengiau jo slaptuosius guolius;

nebėra kur jam slėptis.

Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės,

ir kaimynai; jo nebėra!

₁₁Palik savo našlaičius, aš juos išlaikysiu;

tavo našlės tepasitiki manimi“.

₁₄Gavau žinią iš VIEŠPATIES,

pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms:

„Rinkitės! Žygiuokite prieš šią tautą!

Stokite į mūšį!

₁₅Ak, tikėk manimi, padarysiu tave mažiausią tarp tautų,

paniekintą tarp žmonių!

₁₆Siaubas, kurį sukėlei,

ir tavo įžūli širdis apgavo tave,

tave, gyvenančią Uolos plyšiuose,

įsikibusią į kalno viršūnę.

Nors kaip erelis aukštai sau lizdą krauni,

nulaipinsiu tave žemyn“, – tai VIEŠPATIES žodis.

₁₉Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina

iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą,

aš staiga juos iš ten išvaikysiu

ir pavesiu ją savo išrinktajam!

Juk kas man prilygs?

Kas patrauks mane į teismą?

Koks ganytojas galėtų prieš mane atsilaikyti?“

₂₀Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį,

kaip jis užsimojo prieš Edomą,

ką nusprendė dėl Temano gyventojų:

„Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius,

net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!“

₂₁Nuo jų kritimo trenksmo drebės žemė,

ir jų klyksmo aidas bus girdėti prie Nendrių jūros.

₂₂Tikėk manimi! Kaip erelis jis pakils

ir šaus žemyn, išskleidęs sparnus virš Bocros.

Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus

kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.

₂₃Hamatas ir Arpadas priblokšti,

nes juos pasiekė bloga žinia.

Jie blaškosi, tirpdami iš baimės,

kaip negalinti nurimti jūra.

₂₄Damaskas nusilpo, apsigręžė bėgti,

jį apėmė siaubas.

Jį pagavo nerimas

ir skausmai kaip gimdančią moterį.

₂₅Koks apleistas tas mano šlovės miestas,

ta mano linksmybės tvirtovė!

₂₆„Tikrai jo jauni vyrai kris jo aikštėse,

ir visi jo kariai bus nutildyti tą dieną, –

tai Galybių VIEŠPATIES žodis. –

₂₇Ant Damasko sienų užkursiu ugnį,

ji praris Ben Hadado tvirtoves“.

„Pakilkite, žygiuokite prieš Kedarą,

sunaikinkite rytiečius!

₂₉Pasigrobkite jų palapines ir kaimenes,

palapinių dangas ir reikmenis.

Išsiveskite jų kupranugarius ir šaukite:

‘Siaubas visur!’

₃₀Bėkite! Sprukite toli, slėpkitės giliai olose,

Hacoro gyventojai, – tai VIEŠPATIES žodis, –

nes Babilono karalius Nebukadnecaras užsimojo prieš jus,

apsisprendė prieš jus!

₃₁Pakilkite! Žygiuokite prieš tautą,

gyvenančią jaukiai ir saugiai, – tai VIEŠPATIES žodis, –

ji neturi nei vartų, nei velkių,

ji gyvena viena nuošaliai.

₃₂Jų kupranugariai taps grobiu,

jų gausios galvijų bandos – karo laimikiu.

Atiduosiu vėjams tuos vyrus skustais smilkiniais,

siųsiu jiems pražūtį iš visų pusių! – tai VIEŠPATIES žodis. –

₃₃Hacoras taps šakalų lindyne,

amžina dykyne.

Niekas ten nebegyvens,

joks žmogus nebesikurs ten gyventi“.

₃₅Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Tikėk manimi! Sulaužysiu Elamo lanką,

jų galybės pagrindą.

₃₆Atvesiu Elamui keturis vėjus

iš keturių dangaus skliauto kraštų.

Vėtysiu juos visais šiais vėjais,

kol nebeliks tautos,

neturinčios Elamo benamių.

₃₇Padarysiu, kad elamitai drebės nuo savo priešų,

nuo ieškančių jų gyvybės.

Užtrauksiu jiems nelaimę,

savo degantį įniršį, – tai VIEŠPATIES žodis. –

Siųsiu jiems iš paskos kalaviją,

kol visiškai juos sunaikinsiu.

₃₈Elame pasistatysiu sostą,

sunaikinsiu jų karalių ir didžiūnus, –

tai VIEŠPATIES žodis. –

₃₉Bet dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Elamo tremtinius“, –

tai VIEŠPATIES žodis.